MĖNULIO apartamentas

Laikmečio valdytojas karys, kunigaikštis, augalijos augimo skatintojas, pagal jį buvo sudarytas kalendorius. Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę ir tamsoje slankiojančias piktąsias būtybes, taip padėdamas žmonėms apsisaugoti nuo visokiausių pavojų. Žvaigždės Mėnulį saugojo nuo velnių ir raganų.
Saulės vyras, jis buvo mažiau svarbus negu Saulė motina, gyvybės pažadintoja, žemės atgaivintoja. Saulė savo šiluma suteikianti Žemei pirmąsias gyvybės užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisina ir gaivina. Kai kur Mėnulis vadinamas Saulės broliu arba Sauliabroliu. Sauliabroliai – balti stulpai, susidarantys abiejose Saulės pusėse prieš saulėlydį ir reiškiantys oro pasikeitimą. Dar Mėnuo vadinamas tėvu, tėveliu, globojančiu skriaudžiamas merginas, našlaites, klaidžiojantiems parodydavo kelią. Tėvelį žmonės prašydavo atitolinti nuo žmonių ligas, badą, gaisrus, karus, skendimą vandenyje.
Jauno Mėnulio pasirodymas laikomas jo užgimimu. Po savaitės Mėnuo pereina į antrąją fazę – tampa pusmėnuliu. Kai priartėja prie skritulio, žmonės jį vadina priešpilniu. Mėnulis, įgavęs skritulio pavidalą, vadinamas pilnatimi.
Jaunatį ir pilnatį žmonės laikė svarbiausiomis Mėnulio fazėmis. Tikėta, kad pilnatis simbolizuoja grožį, gerovę.
Visiškai Mėnuliui sudilus, buvo sakoma, kad jis „numiršta“. 3 paros, kai Mėnulis nesirodo danguje – tai laikas kai jis eina į kitą pasaulį, šviesti mirusiems žmonėms. Tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųjų pasauliu padėjo atsirasti užkalbėjimams nuo įvairių ligų atsisukus į Mėnulį.