ŽEMYNOS apartamentas

Žemyna (Žemė, Žemelė) – žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė, suteikianti žemei vaisingumą. Žemynėlė globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus, jų gyventojus.
Žemės Motinos deivė - Žemyna, buvo žinomos visoms žemdirbių tautoms.
Žemynos apvaisinimą mūsų protėviai siejo su pirmojo pavasario griaustinio palietu dievo Perkūno vandeniu – lietumi. Tuo metu išmetamas Perkūno kirvukas, kuriam buvo priskiriama ypatinga vaisingumo galia. Ir Žemyna tampanti nėščia. Žemynos vaisingumas buvo siejamas su Saule bei Mėnuliu. Žemyna gali gimdyti vaisius tik sąveikaudama su dangumi, t. y. šildant saulei, šviečiant mėnuliui, krintant lietui ar rasai.
Žemyna esanti deivė, kuri tvarkanti javų derlių ir turinti reikalų su žemdirbiais. Nusikalsdavo Žemynai tas žemdirbys, kuris tingėdavo dirbti, gerai žemės neišpurendavo. Deivė tokio nelaimindavo, jį aplenkdavo, javų neaugindavo, ant kiekvieno žingsnio klupdydavo, nelaimę po nelaimės siųsdavo.
Žemę maitintoją ir rengėją iš didelės pagarbos žmonės įvairiais atvejais bučiuodavo. Dažniausiai bučiuodavo eidami gulti, atsikėlę ar pradėdami įvairius darbus. Bučiuodami Žemę, žmonės kalbėdavo maldas: „Iš Žemelės parėjau, į Žemelę nueisiu“.
Senovėje mūsų protėviai Žemei aukodavo aukas. Dažniausiai tai darydavo pradėdami ir baigdami įvairius žemdirbystės darbus, pradėdami ir baigdami statyti namus, kurdami gyvenvietes ir pan. Prieš pirmąjį arimą šventintu kaušeliu Žemynai nupildavo apeiginio alaus ir tik paskui gerdavo patys. Toks alaus nuliejimas ant Žemės reiškė auką deivei Žemynai, prisimenant paprotį girdyti Žemę. Žemynai aukota aukos gimimo proga, per sutuoktuves ir laidotuves.

Senovės lietuvių dievai ir deivės